Spausdinti puslapio vidurį
Biudžetinė įstaiga Kelmės rajono savivaldybės administracija,
Vytauto Didžiojo g. 58, 86143 Kelmė
Įstaigos kodas 188768730, Juridinių asmenų registras
Tel. / faks. (8 427) 69052,
el. paštas info@kelme.lt
E. pristatymo dėžutė 188768730
Istorija

Kelmė

Kelmės herbas

Pirmieji gyventojai Kelmės rajono teritorijoje apsigyveno mezolito laikotarpiu (VIII–IV tūkst. pr. m. e.). Krašto istoriją mena daugiau kaip 300 archeologijos, istorijos, architektūros ir kultūros paminklų.
Kelmės gyvenvietė susiformavo XV a. po karo su kryžiuočiais pabaigos, kada žemaičiai pradėjo įsisavinti naujus žemės plotus. Pavadinimas Kelmė apibūdina gyvenvietę, įkurtą nuo medžių išvalytoje vietoje. Kelmės įkūrimo data laikoma 1484 m., kada buvo pastatyta pirmoji bažnyčia. Nuo XV a. minimas Kelmės dvaras. 1591 m. Kelmės dvarą su miesteliu įsigijo Jonas Gruževskis. Gruževskių šeima šį dvarą valdė daugiau kaip 300 metų. Iki šių dienų išlikęs Kelmės dvaro pastato ansamblis yra vertinamas kaip vienintelis iš Lietuvoje išlikusio baroko stiliaus provincijos dvarų. Labai savitas Kelmės dvaro ansamblio statinys – mūriniai dviaukščiai panašūs į bokštą vartai. Jie turėjo trejopą paskirtį. Tai buvo reprezentacinis įvažiavimas į sodybą, pirmo aukšto patalpose buvo baudžiavos laikų kalėjimas, antrame – biblioteka. Gruževskiai rūpinosi švietimu, reformacijos tikėjimo įtvirtinimu mūsų krašte, XVII a. pradžioje pastatė mūrinę bažnyčią, įkūrė pirmąją mokyklą.

Nuotrauka daryta netoli dabartinio
šviesoforo

Kelmė – vieta, kur pirmiausiai Lietuvoje buvo iškelta 1831 m. sukilimo vėliava. Kovo 23 d. Raseinių apskrities slapto sukilėlio komiteto nariui Juliui Gruževskiui pavedus, apskrities matininkas Karolis Jautokas sukvietė į Kelmės dvarą apylinkės dvarininkus, bajorus, miestelėnus ir paskelbė apskrities komiteto sprendimą pradėti sukilimą. Kovo 25 d. K. Jautokas su būriu sukilėlių užėmė Kelmę ir, sukvietęs miestelėnus, paskelbė apie prasidėjusį sukilimą. Julius Gruževskis suorganizavo sukilėlių dalinius, už savo lėšas sudarė ulonų pulką ir kartu su kitais vadais kovo 26 d. užėmė Raseinių apskrities centrą.
 
  
 
 
 
 
 

Manoma, kad nuotrauka daryta iš
protestantų bažnyčios bokšto

Kelmė ypač suklestėjo 1836–1858 m., kai per miestelį buvo nutiestas plentas iš Rygos į Tilžę. XX a. pradžioje Kelmėje gyveno apie 4500 gyventojų. 1921 m. Kelmėje atidaryta progimnazija, kuri vėliau tapo gimnazija. 1930 m. pastatyta pieninė, linų fabrikas. 1936 m. įkurtas Kelmės Šaulių V. Putvinskio muziejus, 1937 m. įsteigta viešoji valstybinė biblioteka. Kelmė stipriai nukentėjo per II pasaulinį karą, kai buvo sunaikinta apie 80 procentų miestelio pastatų.

Kelmės rajono istorija susijusi su atskirų mūsų krašto miestelių, kaip buvusių dvasinių kultūros centrų, istorine raida.

Kražiai

Kražių herbas

Seniausia rajono gyvenvietė – Kražiai, kurie istoriniuose Šaltiniuose minimi nuo 1253 m. Čia 1417 m. buvo pastatyta pirmoji bažnyčia. Nuo 1566 m. iki XVI a. pabaigos Kražiuose rinkdavosi Žemaitijos bajorų seimeliai. XVII–XVIII a. Kražiai buvo ryškus Žemaitijos švietimo ir religinio gyvenimo centras. 1607 m. įsteigtas jėzuitų, 1639 m. – benediktinų, 1758 m. – marjaviečių vienuolynai. 1570–1744 m. Kražiuose veikė kunigų seminarija, 1614–1844 m. – kolegija, vėliau pavadinta aukštesniąja mokykla, dar vėliau – gimnazija.

Kražių miestelio istorijoje gausu dramatiškų įvykių. Carinė valdžia 1893 m. uždarė benediktinių moterų vienuolyną, pastatą ir mūrinę bažnyčią norėjo nugriauti.Tikintieji prašė paversti vienuolyno bažnyčią parapijine, kreipėsi su prašymais į carą, kitų šalių valdovus, vyskupus, popiežių. Gyventojai keletą karto neleido uždaryti bažnyčios, saugojo ją. 1893 m. lapkričio 22 d. caro žandarai ir kazokai smurtu susidorojo su taikiais gyventojais. Buvo nužudyti 9 žmonės, sužeista daugiau kaip 50 gyventojų, tardyta ir nuteista daug taikių gyventojų. Šis istorinis įvykis, žinomas „Kražių skerdynių“ vardu, rado atgarsį pasaulyje, sukeldamas didelį pasipiktinimą caro valdžios vykdoma politika. Lietuvoje šie įvykiai daugeliui kartų tapo katalikybės ir lietuvybės gynimo simboliu. Šiuo metu garsią miestelio istoriją mena Kražių kolegijos pastatas, Vytauto parapinės bažnyčios varpinė, Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo bažnyčia, miestelio centras, kuris yra vertinamas kaip urbanistikos paminklas.

Šaukėnai

Šaukėnų herbas


Šaukėnų dvaras ir kaimas istoriniuose Šaltiniuose minimas nuo XV a. Šaukėnų apylinkių istorijoje ryškus Šilo Pavėžupio dvaras, buvęs lietuviškos spaudos draudimo metais svarbiu lietuvybės židiniu. Šiame Vlado Putvinskio dvare kasmet vyko slapti rašytojų, kultūros veikėjų susirinkimai, kuriuose dalyvaudavo Povilas Višinskis, Žemaitė, Lazdynų Pelėda, Jovaras ir kt. Čia kurį laiką P. Višinskis redagavo „Varpą“. V. Putvinskio dvaras buvo nelegalios lietuviškos spaudos transportavimo, paskirstymo ir persiuntimo centras. Vėliau V. Putvinskis aktyviai dalyvavo atkuriant Lietuvos valstybę, įkūrė Lietuvos šaulių organizaciją.

Įdomus šiose apylinkėse išlikęs Beržėnų dvaras, garsėjęs XIX a. savo turtingumu. Šį dvarą ilgą laiką valdė Čapskių giminė. Dvaro ansamblis pastatytas XIX a. pabaigoje pagal architekto Karlo Lorenso projektą, tai neogotikiniai, vadinamojo Tiudorų stiliaus, rūmai, primenantys pilies ansamblį. Dvaro interjeras buvo labai puošnus, ant sienų kabojo garsių Europos dailininkų darbai, rūmo bokšto viršuje vasaros metu veikė akvariumas. Rūmuose buvo sukaupta didžiulė biblioteka, gausios archeologijos, numizmatikos, senovės šarvų ir kt. kolekcijos. Puikiai sutvarkytame parke buvo įrengtas žvėrynas.

Tytuvėnai

Tytuvėnų herbas

Tytuvėnai žinomi nuo XV a. antros pusės. 1581 m. imta vadinti miesteliu. Vardo kilmė siejama su Tytuvos ežerėlio ir upelio, tekančio per miestą, pavadinimu. Vertingiausias šios vietovės kultūros ir istorijos palikimas – Švč. Mergelės Marijos bažnyčios ir bernardinų vienuolyno ansamblis.Tai vienas iš geriausių baroko stiliaus bažnyčios ansamblių Lietuvoje. Kartu šių pastatų architektūra įdomi kaip ryški daugiasluoksnė renesanso, baroko, rokoko stilių jungtis. Bažnyčia pastatyta 1614–1639 m. Papildomi ansamblio statiniai buvo statomi iki 1788 m. Ansamblį sudaro bažnyčia, kluatras, bernardinų vienuolynas. Bažnyčia bazilikinė, trinavė, su dviem keturių tarpsnių bokštais ir aukštu frontonu. Interjerą puošia rokokiniai altoriai, XVII–XIX a. tapybos kūriniai.

Užventis

Užvenčio herbas

Užvenčio gyvenvietė minima nuo XIV a., nuo 1537 m. ji jau vadinama miesteliu. Pirmoji miestelio bažnyčia pastatyta XVI a. pabaigoje. Ryškius pėdsakus Užvenčio apylinkėse paliko 1863 m. sukilimas. Užvenčio miškuose buvo didelė sukilėlių stovykla. Apylinkėse veikė sukilėlių Roberto Krasausko, Antano Mackevičiaus, Igno Leskausko, Jono Stanevičiaus būriai. Po sukilimo carinė valdžia ėmėsi represijų: panaikintas Užvenčio valsčius, uždaryta lietuviška mokykla. Kolainių vienuolyno žemėse buvo apgyvendinti rusų kolonistai, katalikų bažnyčia tapo cerkve, o Kolainiai pavadinti Blagoveščensku.
Užventyje ir jo apylinkėse XIX a. pabaigoje gyveno trys įžymios asmenybės: Užvenčio dvare – rašytoja Marija Pečkauskaite (Šatrijos Ragana), Ušnėnuose – lietuvių tautinio atgimimo veikėjas, publicistas Povilas Višinskis, rašytoja Julija Žymantienė (Žemaitė).

 Vaiguva


Vaiguvos herbas

Vaiguva istoriniuose šaltiniuose minima jau nuo XV a. Vaiguvos dvarą XV a. antroje pusėje valdė Žemaičių seniūnas J. Kęsgailaitis, vėliau – sūnus Stanislovas, o 1498 m. Andrius Riukovičius. 1531 m. Stanislovas Kęsgaila Vaiguvos dvarelį užrašė Kurtuvėnų bažnyčiai. Yra išlikęs Vaiguvos dvaro 1557 m. gegužės 16 d. inventorinis aprašymas ir įkainojimas. Tada Vaiguvą valdė Kristina Valentienė su savo dviem sūnumis. Vaiguvos dvaras, miestelis aplinkiniai kaimai sudarė Vaiguvos seniūniją. Apie 1780 m. ją valdė Ignas Oginskis.

Romos katalikų koplyčią Vaiguvoje apie XVI a. vidurį pastatė Kražių altarista, kurį Vaiguvos dvaras išlaikė. Iš pradžių ji buvo Kražių parapijos filija. Jos beneficija naudojosi Žemaičių kunigų seminarija. 1804 m. vysk. J. A. Giedraitis pastatė naują Šv. Jono Krikštytojo vardo bažnyčią.

Lioliai

Lioliai – miestelis Kelmės rajono savivaldybės teritorijoje, prie kelio KelmėRaseiniai, 9 km į pietus nuo Kelmės. Istoriniuose šaltiniuose nuo XV a. yra žinomas Liolių dvaras. 1508 m. Liolių dvaro savininkas Mykolas Viekavičius gavo Abiejų Tautų Respublikos karaliaus Žygimanto Senojo leidimą aplink dvarą kurti miestą, rengti turgus ir laikyti smukles. Nuo to laiko Lioliai pradėjo plėstis. Pirmąją Liolių bažnyčią Mykolas Viekavičius pastatydino 1522 m. 

Dabartiniu metu Lioliai yra seniūnijos ir seniūnaitijos centras, kuriame gyvena 440 gyventojų. Miestelyje stovi Liolių šv. apaštalų Simono ir Judo Tado bažnyčia (pastatyta 1768 m.), veikia Liolių pagrindinė mokykla, socialinės globos namai, kultūros namai, ambulatorija, paštas, dvi parduotuvės, automobilių remonto dirbtuvės, dirba ugniagesių komanda.

 

                  Kukečių seniūnija

Geografinė seniūnijos padėtis – 5 km į šiaurės rytus nuo Kelmės. Seniūnija ribojasi su Šaukėnų, Kelmės apylinkių, Liolių, Tytuvėnų apylinkių, Bubių (Šiaulių r.) seniūnijomis. Seniūnijos teritoriją sudaro 17 682 ha žemės, iš jos apie 6 600 ha dirbama žemė, apie 6 800 ha – miškai. Per seniūnijos teritoriją eina šie keliai: senasis plentas Kelmė–Šiauliai ir naujas plentas Kelmė–Šiauliai, teka Dubysos, Kražantės upės.

Kukečių seniūnijoje yra 3 seniūnaitijos, kurias sudaro 70 kaimų ir 13 viensėdžių. Didžiausi yra 6 kaimai: Kukečių, Paverpenio, Lupikų, Grimzių, Vijurkų ir Burbaičių. Seniūnijoje veikia Elvyravos pagrindinė mokykla, Kelmės kultūros centro Lupikų filialas, Kukečių, Lupikų sveikatos punktai, Kukečių ir Lupikų bibliotekos. Vijurkų kaime – Kelmės rajono vaiko ir šeimos gerovės centras.

Palankios sąlygos žemės ūkio šakoms ir netradiciniams verslams vystyti (auginami stručiai, audinės, danieliai, lūšys). Kukečių seniūnijoje veiklą vykdo 9 kaimo turizmo sodybos, veikia 4 privačios parduotuvės, 2 krovinių pervežimo įmonės, 2 automobilių remonto, 2 statybos-remonto darbų, 2 žemės kasimo darbų, 1 kailinių žvėrelių auginimo, 1 kiaulininkystės, 4 miško kirtimo ir tvarkymo įmonės.

Kartu su kaimo bendruomenėmis atgaivinamos šventės ir tradicijos. Žymiausia Kukečių seniūnijos tradicinė šventė – „Piliakalnis senas mums praeitį mena“ prie Burbaičių piliakalnio.

             Burbaičių piliakalnis

 Kelmės apylinkių seniūnija

Kelmės apylinkių seniūnija yra priemiestinė seniūnija. Kelmės rajono šiaurės vakarų dalyje ji ribojasi su Kukečių, Vaiguvos, Šaukėnų, Kražių, Pakaražančio, Liolių, Kelmės miesto seniūnijomis. Per seniūnijos teritoriją teka Ramočios, Vilbėno, Kražantės upės, tyvuliuoja Lukojaus, Gražuolės,  Mažūnų, Medinio ir kiti ežerai.

Seniūnijoje yra 87 kaimai, kuriuose gyvena 2 440 gyventojų (2018 m.), įregistruotos 3 bendruomenės, 3 seniūnaitijos. Didžiausios gyvenvietės: Naudvario, Janaučių, Paprūdžių, Šaltenių, Verpenos.

Kelmės apylinkės gyvenamos nuo seniausių laikų. 7 km į šiaurės vakarus nuo Kelmės yra buvęs Graužikų dvaras, žinomų veikėjų Pūtvių-Putvinskių tėviškė. 11 km į šiaurę nuo Kelmės prie nedidelio Lendrės upelio buvo Palendrių dvaras. 1933 m. buvo pastatyta gelžbetoninė Palendrių bažnyčia, dabar ji apleista ir neveikianti. Palendriuose įsikūręs (naujuose pastatuose) Šv. Benedikto vienuolynas, 2002 m. pašventinta ir bažnyčia, traukianti ne tik kelmiškius, bet ir turistus.

Palendrių vienuolynas

Seniūniją puošia architektūrinio kultūrinio paveldo objektas – Šv. Onos medinė bažnyčia Verpenoje, pastatyta 1775 m. Kasmet čia vyksta Šv. Onos atlaidai, į kuriuos suplaukia žmonės ne tik iš mūsų rajono. Seniūnijoje yra respublikinės reikšmės gamtos paminklų: Panūdžių ir Pakarčiamio ąžuolai. Švilpiškės kalnas – aukščiausia rajono vieta.



Šv. Onos bažnyčia Verpenoje


Pakražančio seniūnija

Pakražančio seniūnija yra Kelmės rajono pietvakarinėje dalyje, ribojasi su Kelmės apylinkių, Kražių, Liolių seniūnijomis bei Raseinių, Šilalės ir Tauragės savivaldybėmis. Seniūnijos plotas 16 158 ha, iš jų apie 2 900 ha užima miškai, jos teritorija teka Ančios, Kražantės ir Žalpės upės, tyvuliuoja Plūsčių ežeras. Seniūnijoje yra 74 kaimai, 4 vienkiemiai ir 1 Žalpių miestelis. Daugiausiai žmonių gyvena trijuose – Grinių, Valpainių ir Stulgių – kaimuose bei Žalpių miestelyje. Seniūniją kerta automagistralė Ryga–Kaliningradas.

Veikia Pakražančio gimnazija, Pakražančio kultūros centras, Pakražančio, Stulgių ir Žalpių bibliotekos, Kelmės muziejaus Žalpių filialas. Gyventojų poilsį ir laisvalaikį, vakarones, koncertus organizuoja kultūros centras, Pakražančio, Valpainių, Žalpių ir Stulgių kaimų bendruomenės, bibliotekos. Kasmet vyksta tradicinės šventės. Galima išskirti Pakražančio kultūros centro renginius. Tai respublikinė sūrių šventė „Jurgis, Jorgis ir Jurgelis – skamba jis visom tarmelėm“, regioninis vakaras „Skambanti poezija“ pasaulinei poezijos dienai paminėti, Žalpių krašto Loskavos atlaidų šventė, humoro vakaras „Šypt vypt“, Mildos dienai skirta respublikinė vokalinių ansamblių šventė „Meilė muzikai“, seniūnijos bendruomenių vakaras „Sveiks, kaimyne, eikš į talką“.

Pakražančio seniūnijoje gausu archeologinių paminklų, kurie mena garbingą praeitį. Respublikinės reikšmės archeologinis paminklas – Daugvėrės gynybiniai įtvirtinimai, labai gražus Papilių piliakalnis, didingai atrodo legendomis ir padavimais apipintas Plūsčių piliakalnis, vadinamas Meilės kalnu. Gausu seniūnijoje senkapių. Bene didžiausi jų – Plūsčių ir Dailydiškės. Pažymėtini Budraičių kapukai, Laplėgių, Dauskurdų senkapiai, Sotkalnio pilkapis. Netoli Stulgių yra Šimkaičių ir Gudelių piliakalniai, Padvarninkų, Pastulgių ir Dvarviečių senkapiai.

Seniūnijoje yra Švč. Mergelės Marijos Apsireiškimo bažnyčia Pakražantyje, Šv. Apaštalo Evangelisto Mato bažnyčia Stulgiuose, Šv. Benedikto bažnyčia Žalpiuose. Morkių kaime pastatytas paminklinis akmuo 1865 metų sukilimo dalyviui, kunigui A. Mackevičiui, Žalpiuose – paminklas Jeronimui Raliui. Daug kam žinomas trečias pagal dydį Lietuvoje Kriaučiaus akmuo Vileikių kaime.


Seniūnijos pastatas

 Tytuvėnų apylinkių seniūnija

Tytuvėnų apylinkių seniūnija – didžiausia plotu Kelmės rajone. Ji įsikūrusi rajono pakraštyje, ribojasi su Šiaulių, Radviliškio, Raseinių rajonais. Šiandien seniūnijos plotas – 28 672 ha, joje yra 115 kaimų. Ne visuose likę gyventojų, bet pagrindinėse didžiausiose gyvenvietėse dabar gyvena iki trijų tūkstančių žmonių. Daugiausia gyventojų devyniuose kaimuose: Pagryžuvio, Pavydų, Skogalio, Budraičių, Šedbarų, Pašiaušės, Kiaunorių, Mockaičių ir Johampolio. Seniūnijos teritorija suskirstyta į šešias seniūnaitijas.

Pagryžuvyje, Mockaičiuose, Kiaunoriuose ir Šedbaruose veikia Tytuvėnų kultūros centro filialai. Tuose pačiuose kaimuose įsikūrę Tytuvėnų PSPC medicinos punktai bei Kelmės rajono savivaldybės Žemaitės viešosios bibliotekos skyriai. Pagryžuvyje ir Mockaičiuose veikia Tytuvėnų gimnazijos skyriai, o Šedbaruose įsikūręs ir sėkmingai gyvuoja daugiafunkcis centras- mokykla ir vienintelis vaikų darželis Kelmės rajone,  esantis kaime. Budraičiuose mokosi Kelmės PRC Tytuvėnų skyriaus ir Tytuvėnų jaunimo mokyklos mokiniai.

Tytuvėnų apylinkės gali didžiuotis nuostabia gamta, gamtos ir kultūros paveldo objektais. Dubysos, Gryžuvos upės, Gauštvinio, Apušio, Žerbuvos ežerai, Kubilių piliakalnis ir daugiau kaip keturiasdešimt kitų gamtos ir kultūros paveldo objektų, dviračių ir pėsčiųjų trasos pritraukia lankytojų iš visos Lietuvos. Dalis seniūnijos teritorijos įeina į Tytuvėnų ir Dubysos regioninių parkų ribas. Vienas gražiausių ir įdomiausių  pažintinių takų Lietuvoje – akmenų rūžos takas, Tytuvėnų regioninio parko įkurtas netoli Kiaunorių kaimo. Neatsitiktinai gražiose ir vaizdingose seniūnijos vietose kuriasi kaimo turizmo sodybos ir poilsiavietės. Jų seniūnijoje yra net septynios.


Gryžuvos upė ir Pagryžuvio piliakalnis


Akmenų rūžos pažintinis takas

 

 

 

 


 

 

 

 

 

Atgal
Rajono meras
VACLOVAS ANDRULIS
Renginių kalendorius
P A T K Pn Š S
26272829300102
03040506070809
10111213141516
17181920212223
24252627282930
31010203040506
Gruodis
    2018     
Naujienų prenumerata
Įveskite savo el. paštą ir gaukite
mūsų naujienas pirmieji: